Lietuviška vs čekiška virtuvė. II-a dalis

Sveiki,

Pratęsiu savo įžvalgas apie lietuvių ir čekų virtuvės skirtumus. Paskutiniame straipsnyje daugiausia dėmesio skyriau daržovėms, kurios mane labai žavi, bet ženkime dar vieną žingsnį toliau.

Taigi, kepiniai… Jūsų duona! Kai sakau Jūsų duona, turiu omenyje juodą. Duonos turime ir Čekijoje, bet net, jei ją vadiname tamsia, vis viena tai lyg albinosas, lyginant su lietuviška duona. Esu tikra čekė ir neįsivaizduoju savo gyvenimo be rohlíky - pailgos baltos čekiškos bandelės, tiesiog privalomos per kiekvienus pusryčius. Neradusi kažko panašaus čia, iš pradžių buvau labai nustebusi, bet nuoširdžiai gerąja prasme. Mėgaujuosi juoda duona, nors iš pradžių reikėjo šiek tiek padirbėti, kol perpratau ir atradau savo skonį. Man, kaip čekei, daugelis juodos duonos rūšių yra kiek per saldžios ir, deja, mano čekiškas liežuvis to nelabai supranta.

Iš pieno produktų išskirčiau grietinę. Mano pirmas įspūdis, kad čia grietinė naudojama visur ir su viskuo. Bet žinai ką? Tai visiškai tobula. Lietuvoje tu naudoji daug tirštesnę grietinę nei pas mus, ir turiu pripažinti, kad tavoji skani, o aš, bent jau šiuo aspektu, jau esu kaip tikra lietuvaitė, ir grietinės visuomet gali rasti mano šaldytuve. Ir daug. Pavyzdžiui, virti kiaušiniai su grietine, druska, ir juoda duona - tai tarsi skonių rojus.

Taip pat mėgstu grietinę su virtomis bulvėmis, šviežiais svogūnais ir jūsų marinuota silke. Iš pradžių į žalią žuvį žiūrėjau kiek skeptiškai, bet silkė labai greitai įsiliejo į mūsų valgiaraštį. Patys geriausi yra naminė silkė su svogūnų padažu arba džiovintais vaisiais, bet jų vėl tenka laukti iki Kalėdų.

Dabar, kai apie tai rašau, mane stebina, kiek Lietuva padarė įtakos mano mitybai ir aš dar net nepriėjau prie gaminamo maisto. Tad apie tai kitą kartą.

Skanaus, nesvarbu ką valgysite ;-)

Zuzana